Naujienos

„O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją,
O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt,
Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve,
Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest."

Ketvirtadienio rytą parapijos kunigas laikė šv. Mišias už tėvelius. Penktadienį į svečius atvyko Alkiškių mėgėjų meno kolektyvas, humoro grupė „Kaimynai" (vad. E. Narkuvienė), mums padovanoję humoristinę improvizaciją „Kriukenboren" , o koncertą pabaigė Eugenija ir Edmundas, padovanoję daug gražių dainų ir geros nuotaikos!

Išaušo gražus 26 - ojo įstaigos gimtadienio rytas! Visi kartu, vedami prisiminimų, geros nuotaikos, susirinkome į dainų rytmetį. Seniausiai gyvenantys įstaigos gyventojai pasidalino savo prisiminimais, istorijomis, o visi kartu susikibę dainavome ir linkėjome įstaigai dar ilgų gyvavimo metų!

Jis tyliai pavydėdavo mums kiekvienam, turinčiam artimą, mylintį šeimos narį. Kartais leisdavo sau pasvajoti, kad kada nors ateis diena, kai tėtis, brolis ar sesuo pasibels į jo duris, apkabins, pasakys kaip pasiilgo. Praėjo 32 kentėjimo, laukimo metai, kurie buvo pilni klausimų, spėliojimų, vilties.. Ir štai išaušo diena, kai socialinė darbuotoja ir Jis ėmė ieškoti savų. Taip ilgai lauktų, bet neatrastų. Gegužės 9 d. atšventęs savo 33 gimtadienį pagaliau sulaukė dovanos, kurios taip troško tuos visus metus. Ar esate matę, kaip vaikas pirmą kartą pamato drugelį, varlę, saulę?

Akys ima žibėti, o lūpų kampučiai pakyla į viršų. Jie pagaliau susitiko ir pirmą kartą gyvenime Jis pamatė savo sesę, brolį, tėvą. Žmones, apie kuriuos Jis galvodavo kiekvieną vakarą prieš užmiegant, žmones, kurie Jam tapo labai artimi ir po daugelio metų nesimatymo. Jis dar turi viltį surasti ir dar vieną brolį, kad kitais metais prie stalo galėtų sėsti visi... Jo šeima nežinojo, kur jis gyvena, kaip jam sekasi, bet giliai širdyje visada norėjo Jį, savo jaunėlį, pamatyti. Atsisveikino pilnomis ašarų akimis, šiltais apsikabinimais ir pažadu, kad daugiau niekada nesiskirs taip ilgam....

Šią gražią gegužės popietę susirinkome po atviru dangumi padainuoti širdį džiuginančių ir į atsiminimus nunešančių melodijų.

Lietuvoje jau tikras žalias pavasaris su paukščių giedojimu, vabzdžių dūzgimu ir žydinčiomis ryškiaspalvėmis gėlėmis. Gražų gegužės rytą sveikinome Stanislavas, Stanislovus ir Stasius su vardo diena.

„Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.

Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusio ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.

Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: "Sūnelis greit bus vyras".
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.

Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti:
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?"

V. Mačernis

Šią dieną mūsų koplytėlėje parapijos kunigas laikė šv. Mišias už Mamas. Po Mišių socialinių paslaugų namų gyventojai vyko aplankyti bendruomenės kapus ir visoms mamoms uždegti po ramiai rusenančią žvakelę.